Visgi realybė yra tokia, jog dažnai šunys – kol dar namuose nėra naujagimio – šeimoje užima pačio mažiausio lepūnėlio rolę, tuo mėgaujasi ir, ko gero, savo noru nėra pasiryžę to keisti.
Dažnai galima girdėti naujų tėvelių nerimą, jog šuo po kūdikio gimimo mažiau ėda, yra vangus, išgyvena depresiją.. Specialistų nuomonė, tam yra keletas priežasčių, visgi svarbiausia – tinkamas pasiruošimas iki gimstant vaikeliui. Todėl šiame straipsnyje pasidalinsime, kaip šuns ir naujagimio susipažinimas turėtų įvykti ir su kokiomis realiomis patirtimis susiduria jaunos šeimos.
Ribos turi egzistuoti ir iki gimstant vaikams
Pirmoji mūsų pakalbinta pašnekovė Monika Jurevičienė kartu su vyru augina tris samojedų veislės šunelius Lokį, Vidą ir Divą bei pusantrų metų sūnelį Justiną.
„Juokiamės, kad kas du metus mūsų šeimoje būna pagausėjimas“, – linksmai pradedame pokalbį. Monikos istorija tikrai žavi: trys namie auginami šunys ir mažas vaikas! Tad iškart klausiame: kaip pavyko?
Pašnekovė pasidalina, jog jos šunys dar net negimus vaikui turėjo nustatytas tam tikras ribas namie, todėl papildomo pasiruošimo prieš gimstant vaikui jiems neprireikė.
„Šunys miegodavo su manimi retai, kai nebūdavo vyro – tai 1-2 kartus per mėnesį. Visą likusį laiką jie naktis leisdavo pirmam namo aukšte. Kadangi samojedai – šiaurinė veislė, jiems nelabai teikia malonumą miegas lovoje.
Kažkokio ypatingo pasiruošimo prieš gimstant sūnui nebuvo. Bet vėlgi, jie niekada nebuvo „užleisti ant galvos“. Visad turėjo ribas: pavyzdžiui, žinojo, kad į antrą aukštą galima eiti tik pakvietus. Ant sofos taip pat tik gavus kai leidimą, todėl jie papildomo diskomforto dėl padidintų ribojimų nepatyrė“, – teigia Monika.
Monika prideda, jog vertėtų „nesužmoginti“ šunų:
„Patarti galėčiau ir nebūtinai besilaukiantiems: nesužmoginkite šunų. Jų laimė turi kiek kitokią skalę: šunys, pasak šunų elgsenos specialistų, mėgsta rutiną, taisykles, suformuotus įpročius. Jiems laimę teikia ne žaislų ar skanėstų kiekis, o produktyvus laikas, žaidimas kad ir su pagaliu, bet kontaktuojant su žmogumi. Skanukai taip pat daugiau džiaugsmo suteikia gaunami už kažką: šuo mėgsta įsitekti žmogui, atlikti komandą, gauti už tai atlygį. Jeigu apibendrintai, šuo yra laimingas būdamas su žmogumi komandoje, o ne tuomet, kai yra popinamas pagrandukas“.
 |
„Palikus kūdikį su šunimis gerti kavos neišeičiau“
Monika pasakoja, jog samojedai – tai veislė, kuri tikrai mėgsta vaikus. Senovėje netgi viena iš jų paskirčių buvo šildyti vaikus. Nepaisant to, moteris teigia, jog priežiūros šunims ir sūnui tarpusavyje bendraujant tikrai reikia.
„Kartais augintiniai gali sunkiai suvokti savo dydį, jėgą, tad reikėjo įdėti šiek tiek pastangų, kad nosies bakstelėjimas būtų švelnesnis nei tai daroma suaugusiam. Arba mokyti neužsimiršti žaidžiant, apsižvalgyti ir neužminti vaiko. Beje, mums labai padėjo erdvės ribojimas. Sūnus turėjo savo aptvarą, ten buvo visi jo žaislai, o šunys žinojo, kad iš ten imti nieko negalima“, – patirtimi dalijasi trijų samojedų šeimininkė.
Be to, Monika priduria, jog šunys nors ir supranta, jog nė dvejų metukų nesulaukęs sūnus yra šeimos narys, jo nelaiko aukštesnėje grandyje, nei kad yra jie patys. Ypač tai pastebima, kuomet keturkojai tik mamai nusisukus bando iš vaiko atimti skanėstus ir pasmaguriauti.
Skirtingais vaiko gyvenimo etapais – vis kitoks santykis
Nors Monikos sūnui jau pusantrų, ji teigia, kad visas susipažindinimas ir ryšio mezgimas tarp šunų ir atžalos vyksta iki pat šiol:
„Kai vaikui buvo 6 mėnesiai, jis šunis matė, lietė. Suėjus 9 mėnesiams – jau gebėjo pats nukeliauti pas keturkojus ir juos pačiupinėti. Atšventus metų gimtadienį – jau kartu žaidė, dalinosi skanėstais. Šiuo metu sūnus stengiasi kopijuoti mūsų elgesį: nori šunis vedžioti, dresiruoti.“
Be to, visų trijų šunų santykis su sūneliu taip pat yra skirtingas:
„Vyriausiasis šuo mėgsta pažaisti su vaiku ir tikra to žodžio prasme yra priskretęs, taip pat ir daugiau leidžiasi būti „niurkomas“. Vidurinioji kalytė su sūnumi turi neutralų abipusį santykį: vienas prie kito prieina retai, nežaidžia. Aišku, skanėstų dalybom užsiima. Tuo tarpu jauniausia kalytė gan ilgą laiką rodė pavydą. Nesielgė piktybiškai, tačiau vis ištaikius progą glausdavosi prie manęs – to praktiškai nebuvo iki gimstant vaikui. Turbūt prireikė pusmečio, kad jie apsišlifuotų. Dabar ir pažaidžia, ir paguli kartu su vaiku prisiglaudę“, – savo patirtimi dalinasi jauna mama.
Po sunkių pirmų dienų, ryšys užsimezgė kaipmat
Kita mūsų pakalbinta pašnekovė – dar visiškai neseniai (prieš kiek daugiau nei pusmetį) dukrelę Arielę pagimdžiusi Edita Ščiukė. Moters šeimoje taip pat auga jaunutis samojedų veislės šuo vardu Čilis.
Šios šeimos istorija įdomi tuo, jog šuo ir vaikas namuose atsirado praktiškai vienu metu: samojedą jie parsivežė balandį, o vaikelis gimė rugpjūtį.
„Neslėpsiu, tuos 5 mėnesius labai daug dėmesio skyriau šuniui. Na, iki gimstant vaikeliui šuo buvo mums pirmasis sūnus. Kadangi tuo metu visąlaik buvau namuose, jis buvo niekur nuo manęs nesitraukiantis lepūnėlis: visur keliaudavome kartu.“
Visgi lovoje šis šuo taip pat nebuvo pratęs miegoti, bet tai, pasak Editos, yra veislės bruožas: „Turint tiek kailio, ko gero, ne jam lovoje miegoti. Tačiau vakare Čilis visuomet įšokdavo į lovą „pasiimti“ savo duoklę dėmesio, na, o jau tada eidavo ant žemės miegoti.“
Pirmos dienos samojedui ir visai šeimai nebuvo lengvos: „Tik grįžus iš ligoninės šuo visas laimingas pribėgo, tačiau įtarimą jam sukėlė mūsų kvapas: jis apsisuko ir nuėjo šalin. Paguldžius į lovą kūdikį, jis iškart užšoko pažiūrėti, ką gi ten mama paguldė. Buvo daug pavydo dėl dėmesio. Ypač pasiėmus vaikelį į rankas. Čilis dėl dėmesio stokos netgi pradėjo prie lovytės šiek tiek šlapintis.“
Nepaisant to, Edita prasitaria, jog šiandien ji pastebi šuns ir dukrytės ryšį, ir net neabejoja, kad ateityje jis tik stiprės.
„Kol kas mano dukra dar mažutė ir ta draugystė yra trapi, bet galiu pasakyti, kad ji tikrai bus. Pavyzdžiui, jeigu vaikas verkia ir Čilis gali ją pasiekti, jis visuomet prieis ir palaižys žandą ar ranką. Taip pat augintinis labai reaguoja, kai dukra verkia – iškart pradeda loti, kad tik aš kuo geriau išgirsčiau.
LKD dresuotojos komentaras: pradėti ruoštis reikia labai anksti
Norėdami dar geriau įsigilinti į šuns psichologinę būseną, kuri patiriama šeimoje atsiradus naujagimiui, pakalbinome Lietuvos kinologų draugijos dresuotoją, šunų dresūros mokyklod „Dog Punk“ įkūrėją Žaną Penkauskienę.
Didelę patirtį įvairiausių šunų dresūroje turinti profesionalė teigia, jog žmonės, kurie tikrai svajoja ir planuoja turėti vaikutį, į tai turėtų atsižvelgti auklėjant šunį.
„Kai atsiranda namuose šuo, aš patarčiau iškart pabandyti atsižvelgti į tai, kas gali nutikti ateityje. Normalu, kad jauna šeima tikrai planuoja kažkada turėti kūdikį, tad ir šuns auklėjimas turėtų būti iš anksto apgalvotas ir taisyklės numatytos į priekį“, – dalinasi Ž. Penkauskienė.
Visgi kaip prasitaria šunų elgsenos specialistė, paprastai žmonės taip nedaro ir taisykles šuniui pradeda keisti tik tuomet, kai jau šeimoje atsiranda vaikelis, kas, pasak moters, nėra gerai:
„Įsivaizduokite, šuo visą gyvenimą namuose karaliavo ant sofos ar lovos. Natūralu, jog gimus vaikui taisyklės pasikeis. Todėl privalu dar prieš planuojant vaiką ar nėštumo metu lėtai ir saugiai keisti nusistovėjusias taisykles. Visgi reikia turėti omeny, jog tai yra ilgas darbas ir šuo supras viską ne iš karto. Gali prireikti mėnesio, dviejų ar netgi pusės metų kantraus darbo, kad šuo be streso priimtų permainas.“
Staigus taisyklių pasikeitimas gali šunį privesti prie depresijos
Žana neslepia, jog jos praktikoje tikrai yra buvę atvejų, kuomet gimus vaikui šuo patyrė depresiją: „Esu dirbusi su tokiais šunimis, kurie gimus kūdikiui tiesiog gulėjo narve, buvo pikti ir sunkiai prisileido šeimininkus.“
Tokia situacija išsivysto dėl paprasčiausios priežasties: šeimininkai keturkojui pradeda skirti kur kas mažiau dėmesio nei prieš vaiko gimimą, taip pat stipriai pakeičia taisykles namie. Todėl specialistė pataria:
„Jie jaučia tą dėmesio, meilės nebūvimą, todėl patarčiau pagalvoti, kaip ir kas galėtų vedžioti jūsų šunį (jeigu jis neproblematiškas), kol jūs esate užimti su kūdikiu. Galbūt galėtumėte pagalbos prašyti iš tėvų, draugu. Šeimos nariai netūrėtų pamiršti suteikti fizinės ir protinės iškrovos šuneliui.
Patarimai, kuo užimti šunį, tik gimus kūdikiui
Žana Penkauskienė pataria būti išradingiems ir sugalvoti šuniui ne tik fiziškai aktyvių, bet ir prasmingų veiklų:
„Rekomenduočiau duoti šuniui uostymo žaidimų, kurie leistų per uostymą medžioti skanėstus. Tokiu atveju šuo jausis reikalingas, jis galvos, jog yra „super“ medžiotojas, nes pats sumedžioja sau maistą – taip jis pavargs. Uostymo žaidimas yra prasminga veikla šuniui, visiškai kitokia nei tiesiog bėgiojimas su kamuoliuku „mesk, atnešk“.
Taip pat kiekvienam šuniui tinka ir žaislo paieškos žaidimai. Mano minėtus žaidimus šunelį reikėtų pradėti mokyti dar nėštumo metu: taip išlošite tiek jūs, tiek šuo, nes šie smagūs žaidimai gali būti žaidžiami viduje“
Komandos, kurios auginant namuose šunį ir kūdikį tikrai pravers
Mūsų kalbinta šunų elgsenos specialistė sako, jog nėštumo metu reikėtų atlikti ir kitus namų darbus. Visų pirma, šuo turėtų išmokti namie be reikalo neloti – tai palengvins vaikelio miegą.
„Taip pat verta nėštumo metu išmokyti šunį reaguoti į komandas, kurios pasakytos tyliai. Ypač naudinga bus šuniui žinoti tyliai pasakytas „sėdėk“, „gulėk“, „pabūk“ komandas, jos pravers vaikui miegant“, – teigia Ž. Penkauskienė.
Straipsnį galite perskaityti ČIA.
https://www.petcity.lt/blog/suo-ir-naujagimis-ka-reiketu-zinoti-realios-patirtys-ir-dresuotojos-komentaras.html